Tik trys dienos. TIK TRYS DIENOS!
Dar negaliuuu patikėt, kad jau visai tuoj tuoj bus ATOSTOGOS!
Nuotaikos belekaip ameizing...tik kai grįžtu namo. :D funny. Nu realybė yra realybė.
Taip norėčiau, kad mano mokykla kurią dieną susidegintų su visais mokytojais (kelis išgelbėčiau), klasiokais ir visais kitaip, po galais, kurių aghrrr nemėgstuuu.
Su kiekviena diena vis šilčiau...ir saulutė išlenda...tačiau...man ji trukdo mokintis. Pasiilgstu baisiausiai vasaros...
Galėtų nebūti jokios saulės...galėtų lyti lietus...tada nei širdužės neskaudėtų, kad tiek daug liko iki vasaros, ir noras mokymuisi atsirastų, ir pažymiai kiltų, ir tinginys čiučiuką pabėgtų nuo manęs.
Ughh žudo žudo ŽUDO pavasariuks mane žiaaauuuuriai.. :(
BET Justina! Keliam pozityvą! Viskas bus gerai!
Huh...bet tai pats nenormaliausias metų laikas - tai pavasaris. Kaip nemėgau aš jo , taip ir nemėgstu iki šiol.
Visiems smegenų stogeliai važinėja arba čerpės krenta. Vieną dieną vienoks žmogus, kitą dieną išvirkščia kojinė.
Nesuprasi tu jų pavasarį...
Jaučiuosi lyg nesavam kaily. Ne į tą terpę papuolusi... Atrodo, kad savoj aplinkoj nepritampu.
Jei tik būtų kokia galimybė, pakeisčiau aplinką su mielu noru. Taip norėčiau pabėgti nuo visos tos beprotybės: mokyklos...mokytojų...draugų...tėvų...sesers...nuo aplinkinių žvilgsnių... Nei iš šio , nei iš to mane viskas vargina. Nors to paprastai nebūdavo, išskyrus pavasarį.
Jei tik mokėčiau skristi...skrisčiau toli toli va čiaa ir gročiauuu kol rankos nukristų...už dyką...vien dėl malonumo...vien dėl to, kad žmonės pamąstytų ne vien apie save...kad nusišypsotų pagaliau.
Vienintelė vieta, kur išreiškiu save, negalvoju apie nieką, pasineriu į garsinį pasaulį ir man visiškai kuku. Muzika-tai mano gyvenimas. Ar bent jau didžioji dalis.
Formspringe kažkur radau klausimą susijusį su vaikyste. Daugmaž skambėjo taip : Mėgstamiausias vaikystės žaislas.
Tai buvo mano kuprinėlė, kurią ir dabar tebesaugau, rožinis zuikis. Mama pasakojo, kad jau kur eidavom tai be jos niekur. Net ir miegodavau su ja. Jei naktį atsibusdavau, tai rėkdavau, kad ir ją užklotų. Nesvarbu, kad pačiai šalta, bet zuikis turi būti būtinai užklotas :DD
Linksma tokius dalykus prisiminti, ypatingai, kai mama atsimena tokius funny .
Darželyje išmokino dainuoti dainelę "Du gaideliai". Sau dainuoju dainuoju ir pamenu, kaip aš nesupratau kokie tie žodžiai toj vietoj yra. Ir nugirdau visiškai kitokius:
...ožys malė, ožys malė, ožka PLIKA JOJO :DDD
Pagalvojus kokia gėda tėvams, kad jų vaikas apie plikas jojančias ožkas dainavo. Ir kas svarbiausia, tai buvo mano mėgiamiausia dainelė, ir kas paprašydavo tą ir dainuodavau. O tėvams niekaip nepavyko įkalti man , kad ten visai kitokie žodžiai. Sakė, kaip įsikabinau, taip ir visada, ir ginčydavausi. Juokas ima. Būtų smagu tokią mažą save iš šalies pastebėti. Jaučiu, kad krisčiau iš pado :DDD
Naktis. Sapnuoju.
Ėjau su draugu - savo vaikinu. Ir sutikau ko visiškai nesitikėjau sutikti.
Buvau susipažinusi internete su kažkokiu bahūrėliu. Kokius du metus bendravom vien sms žinutėmis ir per internetą. Ir ant juokų sustūmiau kažką apie susitikimą...nepamenu kas toliau, bet iš jo gavau žinutę, kad niekaip negalėtų jis atvažiuoti. O gyvena visai kitam Lietuvos gale. Turbūt ir draugavom mes :D iš jausenos sprendžiu.
Tai vaaa ėjom kažkur su savo vaikinu ir baaa jį sutikau! Taip norėjau apsimesti ir praeiti lyg nemačiusi ir neatpažinusi jo, nes jis nežinojo, kad realiai turiu vaikiną. O tas jausmas tai nu naaaamas. Ir jis mane pradėjo šaukti :
-Juste kur eini, ateik trumpam.
Galvojau , kad numirsiu bus amen Juzyte. Taip išsigandau. Nei vienas nei kitas nežino kas jie tokie yra. O jei sužinos? Šakės dar tokio jausmo tiek realiai, tiek sapnuose nebuvau pajautusi. Manau, kad niekada ir nebe pajausiu.whew.
Tai mano vaikinas manes klausia kas jis toks? Tai aš nebūčiau aš. Nemeluoju ir teisybės nesakau :D paprasta :D Sutryniau, kad tai mano senas senas draugas iš stovyklos. Ir liepiau jam (savo vaikinui) eiti toliau, o aš noriu tipo pasikalbėt su tuo internetiniu :D ir kad vėliau aš ateisiu.
Ir ką? Jis patikėjo ir nuėjo.
Stovi internetinis daugiabučių kieme prie namo kampo ir aš parbėgu pas jį. Apsikabinu. Tooooooks mielas,jau mieliau ir nebūna , hug'as. Abu apsikabinę vienas į kitą įsikniaubę verkiam. Va čia tai osom akimirka. Jis buvo su dviračiu ir nutarėm nueiti į parkelį. Internetinuks važiavo su dviračiu, o aš whuuuuut? skridau. :D
Stovėsena kaip ant riedlentės, jei norėdavau pasukt turėdavau visu kūnu pasvirti į tą pusę. Va taip va skridauu ir pūūūkšt žadintuvas suskambo. Laikas keltis ir į mokyklą.
Kodėl įdomiausiose vietose nutrūksta sapnai. Arba išvis susapnuojam kokį ameiiiizing sapną ir užmirštam. O taip įdomu kuo būtų baigęsi. Ir taip visados.
Pavasariuko įtaka, kad tokius sapnus sapnuoju. Turbūt meilės stoka. Nežinauuu. Greičiausiaii ... Svarbu, kad užfixinau savo sapnučiuką ir tiek.
Ai va prie to pačio : Jie man toookie tobuli, kad negaliuuuu
