Velykos. Šventė. Margučiai ir jų dažymas. Anksti ryte kėlimasis ir ėjimas į bažnyčia. Nemalonus stovėjimas lauke prie bažnyčios porą valandėlių. Atgal namo pėdinimas. Duonos raikymas. Giminių sutikimas. Visų pasveikinimas su šv. Velykomis...nebeteko jokios prasmės šiais metais.
Viso gero tikrosios velykėlės... Galbūt sugrįš po kelerių metų, galbūt greičiau...vienas Dievas žino.
Jei rašyčiau kas kur ką kaip būtų labai daug daugtaškių. Ir atrodytų visai nekaip. Tiesiog dviem žodžiais sunkus laikas. Ir tiek.
Jokios nuotaikos, viskas slogu...
Pirmoji Velykų diena.. Vakar buvau bažnyčioje. Šventino vandenį ir ugnį. Pirmą karta tokiose mišiose dalyvavau. Visą laiką turėjau stovėti, kol iki pabaigos visų mišių liko 30 min.ir iš vienos eilės išėjo šeimyna, su dviem vaikučiais, kurie buvo užmigę sėdėdami, ir užleido atsisėsti. Mišios ėjo truputėlį daugiau nei 2 valandos. Ir bestovėdama, nes buvo daug žmonių, o vietos atsisėsti nebuvo, vos neprakeikiau bažnyčios. Matyt iš to nuovargio. Vienu momentu žadėjau išeiti ir niekada į ją nebe sugrįžti...ir sau šast tau užleidžia vietą.... Manau, kad tai ne atsitiktinumas, o iš aukščiau siustas ženklas. Kai atsisėdau vos ne apsiašarojau.
 Taip, aš iš silpnųjų jautriųjų. Nieko nepadarysi. Daugelis mane priskiria prie menininkų, bet pati save tai, ne. Nes visiškai tuo neįsitikinau. Kai įsitikinsiu tada gal ir prisiskirsiu save prie jų.
 Grįžtam prie temos. Po tokio siusto ženklo iš aukštėliau, tikrai pradėjau tikėti, kad tikrai yra  Dievas. Tikrai. Ir baigiau burnoti nuo vakar dienos, kad jo nėra ir t.t. Kodėl dažniausiai kiti burnoja, kad Jo nėra? Todėl, kad kai ištinka bėda šaukiasi rėkia, o Die, kur tu buvai, kai man bėda buvo, kodėl tu neapsaugoji manęs? Marazmai...Pats niekingiausias padaras Pasaulyje - žmogus. Ir esu tuo įsitikinusi.
Dar viena istorija. Prieš kelis metus Vilniuje buvo gospel muzikos festivalis. Taip, dalyvavau. Buvo neapsakomai nuostabu! Dainavome dainas anglų kalba. Į žodžius, apie ką dainuojam, nekreipiau visiškai dėmesio. Net visiškai nenorėjau į šį festivalį važiuoti. Nesavam kailyje buvau. Mintyse buvo : Ką pagalvos draugai ir t.t.kad čia tokias dainas dainuoju, o Die... atrodo, gėda tuo tarpu buvo apėmusi. Ir sau seminarų metu, kai pradėjom repetuoti ką kur kaip dainuoti atkreipiau dėmesį į žodžius. Turbūt pasijutau tarp savų. Tinkamoje terpėje. Sunkiai tramdžiau ašaras...nes visi blogumai buvo prasidėję. Ir blogumo pasekmėse sėdime. Tiek to...Paskutinės dainos metu apėmė nenumaldomas jausmas...realybės suvokimas ant kiek tu žmogus esi mažas šiam dideliam Pasaulėly. Ir visi skirtingi, visi savaip gražūs, nuostabūs, kiekvienas su savo problemėlėm ir džiaugsmais. Kiekvienas iš mūsų esame vieninteliai ir nepakartojami!
Su šia gaida ir baigiu šios dienos savo litaniją, nes ši daina mane, tiek suiima, kad parašyčiau bent kažką, o noras yra ką nors, bent ką nors parašyti. Ir gavosi tai tau vos ne pilnas lapas rašliavos.

Linksmų jums švenčių. P.s. pažiūrėkit "Pearl Harbor". Nenusivilsit.

Iki kito karto. Justina.