2012 m. balandžio 18 d., trečiadienis

About my life...that's so true.




Life is hard, trying to keep my head up through the pressure
Feeling better about myself, pulling through pain and depression
Troublesome kid, still didn’t learn his lesson
My head to the sky, my mind it e stressin’

Questioning, what life would be like in heaven?
Faking a smile or see my face with no expression
The pain that’s inside me, hide my aggression
The past is the past, everything I’m forgettin’

Getting better, trying the best I can
Shed some tears here and there but I’m still that man
Life, it ain’t easy, I gotta stay strong
Gotta do what I do, keep making them songs

To relieve my stress and pain, anger and rage
Stand in the rain alone, hoping things will change
But it’s still the same and I’m the one to blame
If I’m gone then I’m gone, just remember my name

I keep questioning, if there’s life in the sky
Keep listening, to the life in my rhymes
I keep questioning, why should I try?
Keep listening, find out if there’s life in the sky

Please forgive me for my sins, I was being a bit greedy
Find me in the sky, you can see me when you see me
I ask one thing, just remember all the times
Keep the memories alive, keep it fresh in your mind

I’m down for you, but you ain’t showing the same
Friends often pretend. see what you became?
Growing my pain, it feels like I’m going insane
But I’m sane, not playing when it comes to the game

I keep it real, but you ain’t keep it real
Talk a walk me and get to see what I feel
Get money, I be hungry, see me eating a meal
Gotta chill still, seem like I be writing my will

Tell all of my good friends I love them to death
Y’all know who you are and y’all get my respect
Thanks for the good life, the good times and bad times
Pour the liquor, remember my face in the pictures

Keep going, keep moving, listen to my last verse
Holla at me if you’re down, if you got some last words
Trying to keep on breathing, the air in my lungs
It’s all good, they say the good die young

Rest in peace to all the ones that past
Some real homies, that I could trust my back with
Succeed in my life, career with rapping
Life rides quick and my time be passing

See me in the clouds, I’ll be holding it down
Look at y’all from above, take a look at my town
Love and hate, taking over my brain
Y’all love to hate ‘cause I’m doing my thing

Y’all ain’t know the real me, y’all just know my name
Ain’t the Liberty Statue but I hold my flame
Give me your hand and we can plan an escape
If I’m gone then I’m gone, just remember my name

2012 m. balandžio 12 d., ketvirtadienis

Nei daug, nei...

Nei daug nei mažai. Bet kiekviena sekundė, minutė, valanda, diena, savaitė, mėnuo ir metai yra svarbūs.
So pažiūrėkit, ką fainaus radau.

2012 m. balandžio 10 d., antradienis

Griežta nustatyta tvarka. Uniformos. Adrenalinas.
Niekada nebūčiau pagalvojus, kad mane ši sritis kada nors trauks...

Visai neseniai pažiūrėjau filmą "Pearl Harbor". Iš tikrųjų jis mane prikaustė prie ekrano. Nors niekada nemėgau karinių filmų. Matyt šis filmas patiko dėl to, kad su didžiuliu pasimėgavimu žiūriu istorinio dokumentinio žanro filmus, paremtais tikrais faktais. Taigi grįžtam prie esmės. Pažiūrėjau "Pearl Harbor" ir mane užplūdo didžiulis toks kaip adrenalino jausmo pliūpsnis. Vienu kartu malonus ir ne. Tada karkšt į galvelę pirmas žodis policija. Nieko sau galvoju ir mintyse nusijuokiau. Praėjo savaitė. Naršau Facebook'e ir visai netyčiomis užtikau Policijos mokyklos puslapį. Net neįsivaizduoju kas man buvo nutikę, bet nevalingais judesiais paspaudžiau ir įėjau į jų puslapį. Skaitau, kad tai vienintelė mokykla Lietuvoj. Ir tik Klaipėdoj. Oho nustembu. Ir pradėjo krebždėti mintis, kad visai norėčiau turėti ką nors bendro su policija. Vien, kad visiškai nesu apsisprendusi kuo norėčiau būti, ką veikti kai pabaigsiu mokyklą, juk tėvams nesėdėsiu ant sprando pabaigusi mokykla ar ne?
Tai taip mintis kirba vis.
Ir vėl tas adrenalino pliūpsnis apima mane besiklausant ir bežiūrint į šios dainos klipą.
Būtinai pažiūrėkit "Pearl Harbor". Nenusivilsit. Čia ne jokie tvailaitai ar užtemimai. Visai net ne teletabiai.
Norėčiau filmo kūrėjams, visiems kurie prisidėjo bent kruopelyte paspausti ir ištarti labai didelį ačiū, kad sukūrė tokį nuostabų filmą. AMAZING.
Paklausykit dar kartelį garso takelio. Ech užplūsta nemalonūs jausmai. Tad baigiu.
Iki kito karto. Bučkis. Justina.

2012 m. balandžio 8 d., sekmadienis

Velykos. Šventė. Margučiai ir jų dažymas. Anksti ryte kėlimasis ir ėjimas į bažnyčia. Nemalonus stovėjimas lauke prie bažnyčios porą valandėlių. Atgal namo pėdinimas. Duonos raikymas. Giminių sutikimas. Visų pasveikinimas su šv. Velykomis...nebeteko jokios prasmės šiais metais.
Viso gero tikrosios velykėlės... Galbūt sugrįš po kelerių metų, galbūt greičiau...vienas Dievas žino.
Jei rašyčiau kas kur ką kaip būtų labai daug daugtaškių. Ir atrodytų visai nekaip. Tiesiog dviem žodžiais sunkus laikas. Ir tiek.
Jokios nuotaikos, viskas slogu...
Pirmoji Velykų diena.. Vakar buvau bažnyčioje. Šventino vandenį ir ugnį. Pirmą karta tokiose mišiose dalyvavau. Visą laiką turėjau stovėti, kol iki pabaigos visų mišių liko 30 min.ir iš vienos eilės išėjo šeimyna, su dviem vaikučiais, kurie buvo užmigę sėdėdami, ir užleido atsisėsti. Mišios ėjo truputėlį daugiau nei 2 valandos. Ir bestovėdama, nes buvo daug žmonių, o vietos atsisėsti nebuvo, vos neprakeikiau bažnyčios. Matyt iš to nuovargio. Vienu momentu žadėjau išeiti ir niekada į ją nebe sugrįžti...ir sau šast tau užleidžia vietą.... Manau, kad tai ne atsitiktinumas, o iš aukščiau siustas ženklas. Kai atsisėdau vos ne apsiašarojau.
 Taip, aš iš silpnųjų jautriųjų. Nieko nepadarysi. Daugelis mane priskiria prie menininkų, bet pati save tai, ne. Nes visiškai tuo neįsitikinau. Kai įsitikinsiu tada gal ir prisiskirsiu save prie jų.
 Grįžtam prie temos. Po tokio siusto ženklo iš aukštėliau, tikrai pradėjau tikėti, kad tikrai yra  Dievas. Tikrai. Ir baigiau burnoti nuo vakar dienos, kad jo nėra ir t.t. Kodėl dažniausiai kiti burnoja, kad Jo nėra? Todėl, kad kai ištinka bėda šaukiasi rėkia, o Die, kur tu buvai, kai man bėda buvo, kodėl tu neapsaugoji manęs? Marazmai...Pats niekingiausias padaras Pasaulyje - žmogus. Ir esu tuo įsitikinusi.
Dar viena istorija. Prieš kelis metus Vilniuje buvo gospel muzikos festivalis. Taip, dalyvavau. Buvo neapsakomai nuostabu! Dainavome dainas anglų kalba. Į žodžius, apie ką dainuojam, nekreipiau visiškai dėmesio. Net visiškai nenorėjau į šį festivalį važiuoti. Nesavam kailyje buvau. Mintyse buvo : Ką pagalvos draugai ir t.t.kad čia tokias dainas dainuoju, o Die... atrodo, gėda tuo tarpu buvo apėmusi. Ir sau seminarų metu, kai pradėjom repetuoti ką kur kaip dainuoti atkreipiau dėmesį į žodžius. Turbūt pasijutau tarp savų. Tinkamoje terpėje. Sunkiai tramdžiau ašaras...nes visi blogumai buvo prasidėję. Ir blogumo pasekmėse sėdime. Tiek to...Paskutinės dainos metu apėmė nenumaldomas jausmas...realybės suvokimas ant kiek tu žmogus esi mažas šiam dideliam Pasaulėly. Ir visi skirtingi, visi savaip gražūs, nuostabūs, kiekvienas su savo problemėlėm ir džiaugsmais. Kiekvienas iš mūsų esame vieninteliai ir nepakartojami!
Su šia gaida ir baigiu šios dienos savo litaniją, nes ši daina mane, tiek suiima, kad parašyčiau bent kažką, o noras yra ką nors, bent ką nors parašyti. Ir gavosi tai tau vos ne pilnas lapas rašliavos.
Linksmų jums švenčių. P.s. pažiūrėkit "Pearl Harbor". Nenusivilsit.
Iki kito karto. Justina.

2012 m. balandžio 7 d., šeštadienis

I don't give a fuck.

O man yra visai kukuuuu. ayo ayooo ir klausau visai tūpooos muzikos. ayo ayo ayo.
Nuotaika suuupaaah gal dėl to, kad atostogos baigiasi...ir po to VASARA?
Maybeee babyyy...
[žiūriu pro langą] whuuut? Lyja...Ha! Gera proga susitvarkyt kambarius. Patinka tas lietus, kai kambarys netvarkoj. :) 
Visiškai išsiblaškiusi esu, tad nesitikėkit rasti čia ką nors įdomaus. 
Wehooo. Bye žmogėnai. ;)





2012 m. balandžio 4 d., trečiadienis

Nulis pesimizmo.

Per daug mano galvoj visokių neigiamų minčių tai šiek tiek buvau apstojusi rašyti. Ir šiandien tik teigiamai. :)
Įsijunkit šią dainą, ir klausydamiesi skaitykit, jei kam įdomu. Xi xi xi
 

 Vartau žurnalą LAIMA. Galiu pasakyti, kad šiame žurnale labai labai dauuug gražių žmogųų yra. Smagu kartais paganyti akis. Bet per du metus tik kartą tai įvyksta. Nes dažniausiai nieko gero nerandu :)

Atsikėliau septintą ryto. Nesimiegojo kažkaip. Tai įsijungiau savo youtube'o paskyrą. Naršiau ar kas nors ko nors naujo neįkėlė. Neradau. Galvoju paieškosiu dar seniau gal kas įkėlęs yra, ir gal ką praleidau. Va tai tau. Pasijungiu šią dainą, kurią dabar klausot, jei klausot. Ir mastau, kaip aš galėjau praleisti JO dainą? Šakės. Esu didžiausia JO gerbėja. Repas yra superinis dalykas. Ypatingai , kai žodžius supranti ką dainuoja, ne kai muzika tik graži ir klausai, nors apie ką dainuoja tai NIFYGA nesupranti. Dievulėliau ameizing dalykas čia.
Jaučiu dabar kelias dienas prievartausiu REPLAY mygtuką
.
Huh ČILINUUU ir toks lengvumas apima, kai niekur nereikia skubėt...jokios mokyklos nėra...suuupah. 

 O mano atostogos su muzika yra pačios pačiausios. :)