Again apstojau rašyti..Tiesiog neturėjau ką berašyti. :)
O jei jau neturiu ką rašyti, nerašau.
Pasileiskit muziką ir skaitykit kas skaitot, jei iš vis tokių yra.
Whatever...galit ir net neklausyt.
Man nesvarbu.
Kaip gyvenu?
Stengiuosi visada gyventi gerai.
Kol kas viskas pavyksta. Ir gyvenu gerai. Niekada nesakau, kad gyvenu blogai. O kas iš to?
Vis vien žmonėms nerūpi kaip tu gyveni..:)
Jiems nerūpi kitų problemos.
Teisybė visiška.
Tiek to. Grįžtam.
Džiaugiuosi kiekviena diena, vis gi vasara :) Patinka saulė, debesys, lietus. Viskas okey.
Net nematau reikalo skųstis.
Tėvai, šeima šalia, stogas virš galvos, šiokios tokios asmeninės pajamėlės,
rūbai, maistas, vanduo, lova.
Daugiau man nieko nereikia. Užtat ir gyvenu gerai. Aš laiminga :)
___________________________
Ištraukiau citatą, tokią gan nemažą. Net neįsivaizduoju kieno. Bet visą tai sukūrusiam
žmogui, iš visos širdies sakau labai didelį AČIŪ.
Spaudžiu jam dešinę.
Jie sako, kad myli lietų, bet kai pradeda lyti išskleidžia skėčius.
Žmonės sako, kad myli saulę, bet kai tik ji pradeda stipriau šviesti,
jie pradeda ieškoti pavėsio. Jie sako, kad myli vėją, bet vos tik jis
pradeda smarkiau pūsti uždaro langus. Jie nebežiūri į žvaigždes.
Nebe supranta, ką reiškia išeiti pasivaikščiot per lietų vien tam, kad
sušlaptum arba nebežino, kaip kvepia ką tik nupjauta žolė. Jie galvoja,
ką pamanys kiti. Dėl to ir nešoka gatvėse savo malonumui. Jie laiko
nusipirkę skanų dalykėlį savo spintos giliausiame ir tamsiausiame kampe
“ypatingai progai”. Jie nesupranta, kad ypatingos progos gali ir nebūti.
Niekada! Jie nesupranta, kad galbūt už 10 minučių jie mirs taip ir
neparagavę metų metus laikyto skanaus dalykėlio “ypatingai progai”. Jie
nesupranta, kad niekada nebus jaunesni, nei šią akimirką. Dauguma žmonių
tik egzistuoja, o ne gyvena. Jei gyventų, jie sakytų, kad myli daug
dažniau, neslėptų to ir nieko nelaikytų “ypatingai progai”
Labai daug žmonių sutinku, aptinku ir t.t le nelaimingų, nepatenkintų.
DIEVAŽI.
Mama kažko nenupirko, neišleido į lauką, draugai apgavo, lietus pradėjo lauke lyti,
batai suplyšo, už mėnesio į mokyklą reikės eiti, brolis ar sesė nervoja,
nemoka vieno ar kito padaryti, stringa internetas, nepakrauna kokio nors tinklalapio...
Ne todėl, kad visą savaitę saulė nešviečia ir lietus lyja.
Tiesiog.
Nuotaikos nėra. Ką veikti nėra. Dirbti noriu - negaliu.
Trūksta amžiaus bei patirties..kūūl.
NEKENČIU VASAROS.
* po kiek laiko kai skaitysiu, galvosiu : Ot dūra...nori į mokyklą..pfff..
O man DZIN dabar..
Tiesiog.
Va taip dabar. Ši daina yra belekokia. Ir visapusiškai mano nuotaiką, būseną atspindi ši dainą.
Ne kiek daina. O šios dainos žodžiais.
Nu blyyyn trumpiau sakant - DAINA.
2012 m. gegužės 30 d., trečiadienis
Įsijunkit muziką, klausykit ir skaitykit :)
Buvo Mergaitė (M) ir Berniukas (B). Jie mylėjo vienas kitą. Vieną
dieną jie dideliu greičiu važiavo smėlėtu dykumos keliu. Greitis išties
buvo didelis.
M: Ar gali taip nelėkti?! Man baisu…
B: Ne, juk visai smagu!
M: Man ne. Prašau sustok!
B: Tada pasakyk, kad mane myli.
M: Aš tave myliu! O dabar sustok.
B: Apkabink mane.
M: (hug) Maldauju, sustok.
B: Gal gali nuimti nuo manęs šalmą ir užsidėti sau? Mane jis nervina…
Mergaitė padaro, ko jis prašo.
Kitą dieną laikraštyje…
“Vakar vakare rastas į uolą atsitrenkęs ir į šipulius subirėjęs motociklas. Šalia rasti du jaunuoliai, bet tik vienas išgyveno…”
Kas slypi už viso šito: berniukas pamatė, kad jam nutrūko stabdžiai.
Jis suprato, kad motociklas nesustos. Tačiau jis nenorėjo gąsdinti savo
mergaitės. Todėl tiesiog paprašė mergaitės, kad ji apkabintų jį ir
paskutinį kartą pasakytų, kad myli berniuką. Tada, daug negalvodamas,
atidavė mergaitei savo šalmą, nors puikiai suvokė, kad tai reiškia, jog
jis turės mirti…
Tonight we are young...ech kokie žodžiai. Prieš mėnesį mamai sakiau:
-Mama, ar ir tu tarp tų debilų, kurie norėjo, ir vis dar nori sugrįžti į tą debilišką mokyklą?
Žinokit žmonės atsiimu žodžius.:) Taip, atsiimu. Kvailiausias vaikystės noras buvo suaugti... O dabar net nenoriu, visiškai nenoriu net pabaigti mokyklą, palikti tėvus, atsakyti pati už savo veiksmus (pilnametystė) Ne ne ne NELAUKIU ne ne NE
Mėgaukitės kol dar vaikaii esat ir nenorėkit suaugti. Visada spėsit.Tikrai. Šaizėn koks durnas pojūtis yra apėmęs. Kai stovėsit ties tuo pačiu slenksčiu apims ir jus :) Suprasit net apie ką čia pezėjau :D Nors čia tikrų tikriausia realybė. :)
Hellouuu
Net neįsivaizduoju kas čia nutiko..nebeleidžia prisijungti čiaa ir parašyyt.. Atsidarau šį puslapį ir išmeta lentikę, kad toks puslapis neegzistuoja. Funny ;DDD
Įdomiai įdomiai kas čia nutiko...O rašyti taip nori, bet nėra kaip :DD
Šiandien, būtent šiandien nėra kažkokio noro rašyt...matyt nedarbo diena veikia mane :)
Tinguliuuukas. mehh. Kartais visai smagu patinginiauti..bet tik kartais :)p
Kas čia naujo nutiko..?
Susikūriau TUMBLR. Nenutuokiu kaip tokį žodį reikia ištarti ;DDD Ir visai netikėjau, kad per tokį trumpą laiką, tiek daug puslapio peržiūrų galėjau gauti ;) Smagu. Fainas tas dalykas. Kas neturit būtinai užsiregistruokit. :)
Vakar pirmą dieną 2012 metais išvažiavau su dviračiu pavažinėt. Vauuuč tooks fainumo jausmas buvo apėmęs. Eilinį sykį supratau, kad su šiuo daiktu ilgai nesiskirsiu , o vasaromis jo ilgiau nei savaitei nepaleisiu :) Kas geriausia tai šikna neskaudėjo :D O dažniausiai taip ir būdavo :DD Pravažinėjau 3 valandas. Nei pavargau, nei ką. Super!
Vakar žvilgtelėjau į kalendorių. Ir ką pamačiau?? Ogi, kad tik vienas mėnuo su keliomis dienelėmis liko eiti į mokyklą...Siaubingai greitai laikas praėjo. Tikrai. Net netikėjau, kad tiek mažai beliko iki tos mūsų V..A..S..A..R..O..S (mm). Vis svarstau kodėl tas laikas nuo Naujųjų Metų man galėjo taip greitai praeiti. Ir išmąsčiau jog praeitais metais ir dar keliais ankstesniaisiais skaičiavau laiką - nuo Naujųjų iki Vasaros. O šiais metais nieko neskaičiavau. Ha. Ha. Vis dėl to yra sakoma, kad kai neskaičiuoji greičiau praeina laikas, nei skaičiuoji :) va tai taip. :)
Nežinau net kada beparašysiu čia ... greičiausiai tada kada vėl leis prisijungti. :) Jei kam reikia mano tumblr paspauskit čia :
Nei daug nei mažai. Bet kiekviena sekundė, minutė, valanda, diena, savaitė, mėnuo ir metai yra svarbūs.
So pažiūrėkit, ką fainaus radau.
2012 m. balandžio 10 d., antradienis
Griežta nustatyta tvarka. Uniformos. Adrenalinas.
Niekada nebūčiau pagalvojus, kad mane ši sritis kada nors trauks...
Visai neseniai pažiūrėjau filmą "Pearl Harbor". Iš tikrųjų jis mane prikaustė prie ekrano. Nors niekada nemėgau karinių filmų. Matyt šis filmas patiko dėl to, kad su didžiuliu pasimėgavimu žiūriu istorinio dokumentinio žanro filmus, paremtais tikrais faktais. Taigi grįžtam prie esmės. Pažiūrėjau "Pearl Harbor" ir mane užplūdo didžiulis toks kaip adrenalino jausmo pliūpsnis. Vienu kartu malonus ir ne. Tada karkšt į galvelę pirmas žodis policija. Nieko sau galvoju ir mintyse nusijuokiau. Praėjo savaitė. Naršau Facebook'e ir visai netyčiomis užtikau Policijos mokyklos puslapį. Net neįsivaizduoju kas man buvo nutikę, bet nevalingais judesiais paspaudžiau ir įėjau į jų puslapį. Skaitau, kad tai vienintelė mokykla Lietuvoj. Ir tik Klaipėdoj. Oho nustembu. Ir pradėjo krebždėti mintis, kad visai norėčiau turėti ką nors bendro su policija. Vien, kad visiškai nesu apsisprendusi kuo norėčiau būti, ką veikti kai pabaigsiu mokyklą, juk tėvams nesėdėsiu ant sprando pabaigusi mokykla ar ne?
Tai taip mintis kirba vis.
Ir vėl tas adrenalino pliūpsnis apima mane besiklausant ir bežiūrint į šios dainos klipą.
Būtinai pažiūrėkit "Pearl Harbor". Nenusivilsit. Čia ne jokie tvailaitai ar užtemimai. Visai net ne teletabiai.
Norėčiau filmo kūrėjams, visiems kurie prisidėjo bent kruopelyte paspausti ir ištarti labai didelį ačiū, kad sukūrė tokį nuostabų filmą. AMAZING.
Paklausykit dar kartelį garso takelio. Ech užplūsta nemalonūs jausmai. Tad baigiu.
Iki kito karto. Bučkis. Justina.
2012 m. balandžio 8 d., sekmadienis
Velykos. Šventė. Margučiai ir jų dažymas. Anksti ryte kėlimasis ir ėjimas į bažnyčia. Nemalonus stovėjimas lauke prie bažnyčios porą valandėlių. Atgal namo pėdinimas. Duonos raikymas. Giminių sutikimas. Visų pasveikinimas su šv. Velykomis...nebeteko jokios prasmės šiais metais.
Viso gero tikrosios velykėlės... Galbūt sugrįš po kelerių metų, galbūt greičiau...vienas Dievas žino.
Jei rašyčiau kas kur ką kaip būtų labai daug daugtaškių. Ir atrodytų visai nekaip. Tiesiog dviem žodžiais sunkus laikas. Ir tiek.
Jokios nuotaikos, viskas slogu...
Pirmoji Velykų diena.. Vakar buvau bažnyčioje. Šventino vandenį ir ugnį. Pirmą karta tokiose mišiose dalyvavau. Visą laiką turėjau stovėti, kol iki pabaigos visų mišių liko 30 min.ir iš vienos eilės išėjo šeimyna, su dviem vaikučiais, kurie buvo užmigę sėdėdami, ir užleido atsisėsti. Mišios ėjo truputėlį daugiau nei 2 valandos. Ir bestovėdama, nes buvo daug žmonių, o vietos atsisėsti nebuvo, vos neprakeikiau bažnyčios. Matyt iš to nuovargio. Vienu momentu žadėjau išeiti ir niekada į ją nebe sugrįžti...ir sau šast tau užleidžia vietą.... Manau, kad tai ne atsitiktinumas, o iš aukščiau siustas ženklas. Kai atsisėdau vos ne apsiašarojau.
Taip, aš iš silpnųjų jautriųjų. Nieko nepadarysi. Daugelis mane priskiria prie menininkų, bet pati save tai, ne. Nes visiškai tuo neįsitikinau. Kai įsitikinsiu tada gal ir prisiskirsiu save prie jų.
Grįžtam prie temos. Po tokio siusto ženklo iš aukštėliau, tikrai pradėjau tikėti, kad tikrai yra Dievas. Tikrai. Ir baigiau burnoti nuo vakar dienos, kad jo nėra ir t.t. Kodėl dažniausiai kiti burnoja, kad Jo nėra? Todėl, kad kai ištinka bėda šaukiasi rėkia, o Die, kur tu buvai, kai man bėda buvo, kodėl tu neapsaugoji manęs? Marazmai...Pats niekingiausias padaras Pasaulyje - žmogus. Ir esu tuo įsitikinusi.
Dar viena istorija. Prieš kelis metus Vilniuje buvo gospel muzikos festivalis. Taip, dalyvavau. Buvo neapsakomai nuostabu! Dainavome dainas anglų kalba. Į žodžius, apie ką dainuojam, nekreipiau visiškai dėmesio. Net visiškai nenorėjau į šį festivalį važiuoti. Nesavam kailyje buvau. Mintyse buvo : Ką pagalvos draugai ir t.t.kad čia tokias dainas dainuoju, o Die... atrodo, gėda tuo tarpu buvo apėmusi. Ir sau seminarų metu, kai pradėjom repetuoti ką kur kaip dainuoti atkreipiau dėmesį į žodžius. Turbūt pasijutau tarp savų. Tinkamoje terpėje. Sunkiai tramdžiau ašaras...nes visi blogumai buvo prasidėję. Ir blogumo pasekmėse sėdime. Tiek to...Paskutinės dainos metu apėmė nenumaldomas jausmas...realybės suvokimas ant kiek tu žmogus esi mažas šiam dideliam Pasaulėly. Ir visi skirtingi, visi savaip gražūs, nuostabūs, kiekvienas su savo problemėlėm ir džiaugsmais. Kiekvienas iš mūsų esame vieninteliai ir nepakartojami!
Su šia gaida ir baigiu šios dienos savo litaniją, nes ši daina mane, tiek suiima, kad parašyčiau bent kažką, o noras yra ką nors, bent ką nors parašyti. Ir gavosi tai tau vos ne pilnas lapas rašliavos.
Linksmų jums švenčių. P.s. pažiūrėkit "Pearl Harbor". Nenusivilsit.
Per daug mano galvoj visokių neigiamų minčių tai šiek tiek buvau apstojusi rašyti. Ir šiandien tik teigiamai. :)
Įsijunkit šią dainą, ir klausydamiesi skaitykit, jei kam įdomu. Xi xi xi
Vartau žurnalą LAIMA. Galiu pasakyti, kad šiame žurnale labai labai dauuug gražių žmogųų yra. Smagu kartais paganyti akis. Bet per du metus tik kartą tai įvyksta. Nes dažniausiai nieko gero nerandu :)
Atsikėliau septintą ryto. Nesimiegojo kažkaip. Tai įsijungiau savo youtube'o paskyrą. Naršiau ar kas nors ko nors naujo neįkėlė. Neradau. Galvoju paieškosiu dar seniau gal kas įkėlęs yra, ir gal ką praleidau. Va tai tau. Pasijungiu šią dainą, kurią dabar klausot, jei klausot. Ir mastau, kaip aš galėjau praleisti JO dainą? Šakės. Esu didžiausia JO gerbėja. Repas yra superinis dalykas. Ypatingai , kai žodžius supranti ką dainuoja, ne kai muzika tik graži ir klausai, nors apie ką dainuoja tai NIFYGA nesupranti. Dievulėliau ameizing dalykas čia.
Jaučiu dabar kelias dienas prievartausiu REPLAY mygtuką
.
Huh ČILINUUU ir toks lengvumas apima, kai niekur nereikia skubėt...jokios mokyklos nėra...suuupah.
O mano atostogos su muzika yra pačios pačiausios. :)